Žmonės, kurie augina gyvūnus žino, kad jie kartais gali būti labai juokingi. Štai keletas vaizdelių:

Įdomūs faktai apie gyvūnus..

*Šuns uoslė 11500 kartų stipresnė už žmogaus uoslę.
*Šuo žmogų mato per 500-700 metrų, tačiau regi tik siluetą ir iš minios išskiria tik pagal kvapą. Visai aiškiai mato tik 28 metrų atstumu.
*Jau 1911 metais Vokietijoje buvo daugiau negu 400 policijos nuovadų, dirbančių su specialiai šiai tarnybai ištreniruotais vokiečių aviganiais. *Vyresni negu dvejų metų vokiečių aviganiai Vokietijoje negali dalyvauti parodose, nebent šuo yra tarnybinis.
*Vokiečių aviganių klubas Vokietijoje buvo įsteigtas 1899 metais. Tuo metu klube buvo 31 narys; po 10 metų - apie 10 000 narių; po 20 metų jau nuo 40 000 iki 50 000 narių. Šiandien šio klubo narių yra apie 100 000, tai didžiausias vienos veislės šunų klubas pasaulyje.
*Liudvikas XI, valdęs Prancūziją XV a. pradžioje, pirmasis ėmė naudoti šunis asmeninei apsaugai.

*Katės amžius daug ilgesnis už šuns. Ir tai net neįvertinus stebuklingo kačių gyvybingumo ir prisitaikymo. Paprastai katės gyvena 14-18 metų, tuo tarpu šuns amžiaus maksimumas 10-15 metų.

*Maži šunys dažniausiai pergyvena daug stambesnius savo giminaičius. Štai ir rekordai: australų šuo, vardu Blui, pragyveno 29 metus ir penkis mėnesius, o Puss, plaukuotas katinas iš Anglijos, mirė tiktai kitą dieną, kai jam sukako 36 metai.
*Tik trys gyvūnai turi mėlynus liežuvius: juodasis lokys, čiau čiau šunys ir mėlynaliežuvis driežas.
*Delfinai miega su viena atmerkta akimi.
*Kupranugariai turi tris akių vokus.
*Buliai neskiria spalvų.
*Karvės nosyje yra tik prakaito liaukos.
*Nuodingoji Strėlinė varlė turi tiek nuodų, kad galėtų nužudyti 2200 žmonių.
*Emu stručiai nemoka eiti atgal.
*Kai kurių blusų peniai yra Y formos.
*Dramblių nėštumas trunka apie 2 metus.
*Auksinė žuvelė turi 3 sekundžių atmintį.
*Dėl nežinomų priežasčių, iguana gali įvykdyti savižudybę.
*Lukštas sudaro 12 procentų kiaušinio svorio.
*Kalmaras turi 10 čiuptuvų.
*Sraigės dauginimosi organai yra galvoje.
*Kai raguotoji rupūžė supyksta, iš savo akių švirkščia kraują..
*Vidutiniškai višta per metus padeda 230 kiaušinių.
*Valgomasis moliuskas turi 35 mėlynas akis.
*Vištos kairė koja daug silpnesnė už dešinę.
*Tik šunys ir vyrai turi prostatas.
*Žirafos kraujo spaudimas aukščiausias iš visų gyvūnų..
*Karvė moka lipti laiptais aukštyn, bet ne žemyn.
*Protingiausi šunys yra Džeko Raselo terjeras ir škotų kolis, o kvailiausias afganų skalikas.
*Nėra dviejų tokių pat zebrų, kurie turėtų tokius pat dryžius.
*Austrės akis didesnė už jos smegenis.
*Bebras gali išbūti nekvėpavęs 455 minutes.
*Kolibriai yra vieninteliai paukščiai mokantys skristi atbuli.
*Ilgiausiai išgyvenęs kaspinuotis (žarnyno parazitinė kirmėlė) buvo 35 metų amžiaus!
*Jau greičiau 20 kartų į tave pataikys lėktuvas nei įkas barškuolė.
*Bengalijos tigrai taip mėgsta vandenį, kad jame net ieško grobio.
*Normalus arklys per metus suėda maisto, 7 kartus viršijančio jo paties svorį.
*Katė tamsoje už žmogų mato apie 6 kartus geriau dėl tapetum lucidum , ypatingai atspindinčių ląstelių sluoksnio, kuris sugeria šviesą.
*Chameleono liežuvis du kartus ilgesnis už jo kūną.
*Iš beždžionių tik šimpanzės sugeba išmokti atpažinti save veidrodyje.
*Karvė per savo gyvenimą duoda apie 200,000 stiklinių pieno.
*Imperatoriškieji pingvinai nevalgę kiaušinį peri 60 dienų ir netenka apie 12 kilogramų svorio.
*Atlantinė skumbrė vienu metu padeda apie 500,000 kiaušinėlių.
*Karvių kailio margumas kaip ir žmogaus pirštų atspaudai - nėra dviejų identiškų.
*Ką tik gimęs kengūriukas būna apie 3 centimetrų ilgio.
*1872 metais JAV dėl epidemijos nudvėsė ketvirtadalis visų arklių.
*Žiurkė be vandens gali išbūti ilgiau už kupranugarį.
*Paprastai namuose lovoje gyvena apie 6 milijardai dulkinių erkių.
*Genys per sekundę gali stuksenti iki 20 kartų.
*Zebras yra baltas ir turi juodus dryžius, bet ne atvirkščiai.
*Visi moliuskai gimsta vyrais, tik vėliau kai kurie nusprendžia būti moteriškos lyties.
*Liūto riaumojimas girdimas už daugiau nei 10 kilometrų.
*Skruzdės nemiega.
*Amariniai vabzdžiai gimsta nėšti ir gimdo praėjus 10 dienų po pačių gimimo.
*Mėlynasis banginis sukelia didžiausią triukšmą savo švilpimu iš visų gyvūnų. Jis siekia 188 decibelus.
*Indėnai anksčiau bebro dantis naudojo kaip peilio geležtę.
*Maitinant vištas nuspalvintu pašaru, jos gali dėti spalvotų trynių kiaušinius.
*Mėsėdžiai neėda kito gyvūno, jeigu šis yra nutrenktas žaibo.
*Šuns atmintis trunka 5 minutes, o katės 16 valandų, panašiai kaip orangutano.
*Kai kurios varlės gali užšalti į ledo gabalą, o atšilusios toliau tęsti savo gyvenimą.
*Šunys prakaituoja tik per letenų pagalvėles.
*Šunys biblijoje minimi 14 kartų.
*Laumžirgis yra vienas iš greičiausiai skraidančių vabzdžių. Jis gali išvystyti iki 100 km/h greitį.
*Kasmet vabzdžiai suėda 1/3 mūsų planetos grūdinių kultūrų.
*Drambliai bendrauja mums negirdimu dažniu: tarp 14 - 35 hertsų.
kasmet naminių gyvūnėlių ėdalui išleidžiama apie 1.5 milijardo dolerių ir ši suma 5 kartus mažesnė už tą, kuri išleidžiama kūdikių maistui.
*Džordžo Vašingtono mylimiausio arklio vardas buvo Leksington. Napoleono - Marengo.
*Vokiečių aviganiai, lyginant su kitomis šunų veislėmis, daugiausiai įkanda žmonėms.
*Auksinė žuvelė netenka savo spalvos jei diena apniukusi arba jei ją įdėsime į upę (tekantį vandenį).
*Per gyvenimą bitė prineša 1/12 arbatinio šaukštelio medaus.
*Audinės kailiniams gali prireikti iki 65 audinių žvėrelių. Kitų tipų kailiniai: bebro - 15; lapės nuo 15 iki 25; šermuonėlio - 150; šinšilos iki 100.
*Korėjos "pošintang'as" yra šunų mėsos sriuba. Ypatingai ši sriuba valgoma vasarą, nes tikima, kad ji labiau atpalaiduoja moteris ir sustiprina vyrų pajėgumą.
*Kurmis per dieną gali išrausti 90 duobių.
*Uodams labiau patinka vaikai nei suaugę ir šviesiaplaukiai nei tamsiaplaukiai.
*Nėra dviejų tokių pačių voratinklių.
*Pelėdos akies obuoliai yra vamzdinės formos, kadangi pelėda savo akių judinti nesugeba.
*Kalbančios papūgos gali mokėti vidutiniškai 20 žodžių, bet būta atvejų, kai kalbanti papūga mokėjo ir 100 žodžių.
*Pekino šuniukai Kinijoje buvo šventi 2 000 metų. Jų veislė yra viena seniausių pasaulyje.
*Papūgos valgo visą žmogišką maistą išskyrus avokadas ir šokoladą, kadangi pastarieji joms yra mirtinai toksiški.

Iš triušių gyvenimo:)

Pirmas įrašas mano bus apie triušius. Kodėl apie juos? Todėl, kad namie būtent tokį gyvūną ir auginu.Kad galėčiau papasakoti apie triušius, pirmiausiai parašysiu kelis faktus iš istorijos.

 Triušius žmonės prisijaukino jau prieš 2000 metų. Tuo metu jie buvo laikomi vien tik dėl kailio ir mėsos. 19a. juos pradėjo auginti kaip naminius gyvūnėlius. Triušiai nėra graužikai, jie-kiškiažveriai. Keistas pavadinimas, tiesa? Pirmiausiai juos prijaukino Prancūzijoj. Būtent Prancūzija laikoma naminių triušių tėvyne. Viskas per Prancūzijos vienuolius, nes jiems patiko švelni, skani laukinio triušio mėsa. Jie aptvėrė sugavę laukinių triušių kaimenę ir atrinkinėdavo pačius stambiausius triušius bei juos veisdavo. Taip per daugelį metų buvo išvesti Prancūzijos milžinai – pirmoji stambių mėsinių triušių veislė. Laukinis triušis svėrė apie 2 kg, o šių svoris siekė 6 kilogramus ir daugiau.

                                                                                                                                                                                                                                                                           

 Dabartinė situacija tokia:

 Pasaulyje gerai žinoma per 70 veislių triušių, iš viso veislių ir atskirų triušių tipų priskaičiuojama apie 300. Pagal plaukų ilgį veislės skirstomos į normalaus plauko, trumpaplaukius ir ilgaplaukius (pūkinius), pagal svorį  - į STAMBIUS, MĖSINIUS, KAILINIUS, PŪKINIUS ir DEKORATYVINIUS (nykštukinius).

Triušis priklauso graužikų būriui, kiškinių šeimai. Iš pažiūros jis panašus į kiškį, tačiau jų biologinės savybės skiriasi. Todėl suporuoti triušį su kiškiu neįmanoma.

Kiškio patelės vaikingumas trunka 50 dienų, o triušės – 30. Kiškiukai gimsta jau apaugę pūkais ir neakli. O triušiukai atvedami akli ir pliki, 3 savaites minta motinos pienu. Auga ir vystos sparčiai. Pirmos savaites pabaigoje jų kūnas apauga plaukais, po 10-14 dienų jie praregi, o po 15-16 dienų išlenda iš lizdo.

Normali triušio kūno temperatūra – 39 C, normalus pulsas – 120-160 tvinksnių per minutę, kvėpavimas – 50-60 įkvėpimų per minutę, o didelio susijaudinimo metu ir 100 įkvėpimų per minutę. Triušiai labai jautrūs amoniakui, sieros vandeniliui, todėl triušio narvelyje yra ypač aktualu įrengti gerą oro ventiliaciją.

Dauginimasis. Triušiai itin intensyviai dauginasi. Jie lytiškai subręsta labai anksti: vidutinio stambumo patelės – 4 -4,5 mėn. amžiaus. Patelės poruojasi bet kuriuo metų laiku. Vidutiniškai viena patelė per metus gali atsivesti 4-5 vadas, po 5-8 triušiukus kiekvienoje. Triušės vaikingumas tęsiasi 28-32 dienas. Triušė veda jauniklius dažniausiai naktį, triušiavimasis trunka 15-20 minučių.

Auga triušiukai labai greit. Intensyvus triušiukų augimas pirmiausiai paaiškinamas triušės išskirtine pieno sudėtimi. Jos pienas gerokai maistingesnis negu kitų naminių gyvūnų. Kad triušiukas priaugtų 1 gramą svorio, jam pakanka 2 gramų motinos pieno.

 Triušiai gyvena 7-10 metų.

Apie triušius taip pat reikia žinoti ne tik iš kur kilę, kiek sveria, bet ir kaip juos prižiūrėti. Todėl, nieko nelaukdamas parašysiu apie tai.

Maitinimas.

Baltymai: šienas, ankštinių augalų sėklos. Riebalai: sėmenys, kukurūzai. Angliavandeniai: varpinių javų grūdai, morkos, arbūzai, moliūgai. Ląsteliena: šienas. Mineralinės medžiagos. Vitaminai: morkos ir geras šienas. Triušis – žolėdis gyvūnas. Vasarą jo racione svarbiausi žalieji, o žiemą – stambieji ir sultingieji pašarai. Iš žaliųjų pašarų triušiams šerti tinkamiausios kultūrinės žolės: dobilai, liucerna, motiejukai, lubinai, žirniai, avižos, saulėgrąžos. Rudenį didžiąją dalį tiušių raciono sudaro šienas, kuriame, be ląstelienos, yra proteinų, vitaminų ir mineralinių medžiagų. Morkos – žinoma triušių mėgstamiausias maistas. Triušio narvelyje visuomet turi būti švaraus geriamo vandens. Sausą (šienas, įvairios kruopos, pirktas kombinuotas pašaras triušiams iš parduotuvės pakeliuose) ir šlapią (vaisiai, daržovės, įvairios žolės) maistą triušiui duokite tolygiai, sauso maisto netgi daugiau. Triušis tuomet mažiau terš. Triušiai šiaip graužia viską kas pasitaiko. Mėgsta medžio žievę, šakeles, mano triušis įsigudrino nugriaužti net kamštinę apdailos dangą nuo šoninės sienos. Tačiau graužti jiems reikia, kad priekiniai dantukai nepasidarytų per dideli, nes triušio priekiniai dantys auga nuolat ir juos triušis begrauždamas nusišlifuoja.

Triušio gyvenama vieta.

Jei laikysite triušiuką namuose, jiems skirti daug vietos nereikės, nes pabėgioti, žinoma išleisite į kambarį. Taigi triušiui pakanka 70x50x30cm. išmatavimų permatomo, arba dalinai permatomo narvelio. Jis gali būti padarytas iš plastiko, medžio, ar stiklo, tačiau stiklas nėra labai praktiška medžiaga triušiui, ant jo gyvūnas slidinės, jam nebus patogu. Neblogai būtų narvelis iš medžio, tačiau nepamirškite, kad triušiai mėgsta graužti. Bet kokiu atveju, gyvenama vieta neturi būti labai tamsi, dieną turėtų užeiti saulės šviesos, nepamirškite ventiliacijos. Paprastai, triušiukui augant, jis išmoksta atlikti gamtinius reikalus į vieną kampą, paprastai tolimiausią nuo maisto valgymo vietos. Narveliodugną reikia pabarstyti paprastomis arba granuliuotomis pjuvenomis, jos gerai sugeria drėgmę ir dalinai kvapą. Į savaitę kartą pjuvenas vistiek reikia keisti.

Bendri pastebėjimai.

Vasarą triušiai labai mėgsta pabūti lauke, paskabyt šviežios žolytes, pabėgiot ir pažaist. Nepamirškite laikas nuo laiko nukirpti nagus, augant narveliuose, triušių nagai paprastai užauga ganėtinai ilgi ir aštūs, tuomet juos reikia patrumpinti; geriausiai kerpa nagus replės. Niekuomet triušiuko nepalikite vieno ilgesniam laikui kambaryje, jam gali kilti noras pagraužti laidus, ar ką nors iš medžio.

Šuo.

Šuo, tai naminis gyvūnas, kurį mėgstu labiausiai. Pats auginau prancūzų buldogą septynerius metus. Turėjau jūrų kiaulytę, triušį (dabar turiu) ir šunį. Galiu pasakyti, kad šuo tikrai geriausias gyvūnas, draugas, nes moka išreikškti emocijas, savotiškai užjausti.     

Kaip apie triušius, taip ir apie šunis, iš pradžių trumpai iš istorijos:

Šunys kilo iš tikrųjų vilkų, kurie Europoje pasirodė maždaug prieš milijoną metų, Amerikos žemynuose – maždaug 700 000 metų vėliau. Seniausi rasti šuns palaikai – apie 14 000 metų senumo Vokietijoje, taip pat 13 500 metų senumo Izraelyje. Šunys tikriausiai buvo pirmieji prijaukinti gyvūnai, gali būti, kad jie nepriklausomai prijaukinti keliuose regionuose, tačiau genetiniai tyrimai rodo, kad visi šunys kilę iš euroazijietiškos veislės, taip pat ir gyvenę Amerikoje iki europiečių atvykimo. Manoma, kad anksčiausiai prijaukinti šunys – dabartinių laukinių Australijos dingo šunų protėviai.

Lietuvoje šunys kaip naminiai gyvūnai atrandami nuo pat ledynmečio pabaigos.

Dabartis.

Šiuo metu išvesta tūkstančiai šunų veislių, pasižyminčių stebinančia įvairove. Skirtingų veislių šunų ūgis siekia nuo kelių centimetrų iki beveik metro, kailio spalva gali būti nuo baltos iki juodos, įvairių rudų ir pilkų atspalvių. Šunys lengvai treniruojami.

Daugelyje šalių šunys dažniausiai laikomi kaip naminiai gyvūnėliai, nors įvairios šunų sporto rūšys leidžia jiems parodyti savo įgimtus sugebėjimus, o kai kurios šunų veislės iki šiol atlieka savo tradicines funkcijas – saugo avių ir galvijų bandas, taip pat naudojami tokiuose darbuose kaip narkotikų ar sprogmenų paieška. Pagal Tarptautinės kinologų federacijos (FCI) klasifikaciją šunų veislės skirstomos į 10 grupių:

• Piemenų šunys (avišuniai, bandšuniai, galvijų sargšuniai)
• Pinčeriai, šnauceriai, molosai, mastifai ir šveicarų zenenhundai
• Terjerai (ilgakojai terjerai, trumpakojai, buldogiškieji, nykštukiniai terjerai, juodieji terjerai)
• Taksai
• Špicai (arktiniai ir kinkomieji šunys, Skandinavijos sarginiai špicai, Europos špicai, primityvieji špicai)
• Skalikai
• Pointeriai (Europos pointeriai, prancūzų brakai, seteriai ir pointeriai)
• Spanieliai ir retriveriai (retriveriai, spanieliai, vandenšuniai)
• Kambariniai šunys (bišonai, pudeliai, belgų grifonai, beplaukiai šunys, Tibeto šunys, čihuahua, nykštukiniai anglų spanieliai, japonų činas ir pekinas, Europos nykštukiniai spanieliai, nykštukiniai mastifai)
• Kurtai (ilgaplaukiai, šiurkščiaplaukiai, lygiaplaukiai kurtai)

Jei turėčiau galimybę turėti šunį, tai norėčiau labradoro retriverio! Apie šią veislę jums ir papasakosiu:) 

                                                                                     

Bendras vaizdas ir temperamentas

Labradoro retriveris – tai tvirtai sudėtas, vidutinio dydžio, energingas šuo. Kūnas atletiškas, juosmuo trumpas ir tvirtas. Krūtinė apvaliais šonkauliais, plati ir gili. Tai labai aktyvus šuo, nepaisant jo stambumo, lengvai ir laisvai juda. Dėl tokio sudėjimo ir sveikatos labradoras gali ilgai medžioti laukuose, pelkėse, atneša paukščius bet kokiomis sąlygomis. Pagal charakterį ir temperamentą labradoras gali būti šuo – kompanionas, šuo – terapeutas. Fiziniai duomenys ir protiniai sugebėjimai bei azartinis charakteris rodo, kad retriveris buvo išveistas medžioklei, o pastovus temperamentas tinka jį naudoti ir įvairiose darbo srityse.

Labiausiai labradoro retriveris skiriasi nuo kitų veislių savo trumpu, prigludusiu, su gera povilne kailiu, saugančiu jį nuo blogo oro, taip pat trumpa, stora, gerai apaugusia tankiu kailiu „ūdros” uodega.

Labradoro žvilgsnis draugiškas – išreiškiantis charakterį ir gerą būdą, jis paklusnus ir sumanus šuo, nelinkęs į agresiją ir bailumą.

Labradoro retriveris neturi būti aukštaūgis, lengvo sudėjimo, grubus ir nerangus. Jis turi būti tvirto, stambaus sudėjimo.

Iš pažiūros – ramūs ir santūrūs, prireikus būna aktyvūs, energingi ir labai ištvermingi, beprotiškai mėgsta vandenį. Jie lengvai prisitaiko prie bet kokių gyvenimo sąlygų, ištikimi kompanionai. Labradoro retriverio charakteris išskirtinis, kaip ir jo „ūdros“ uodega. Idealus charakteris – geras, bendraujantis, paklusnus, noriai dirba ir stengiasi būti naudingas, neagresyvus su žmonėmis ir gyvūnais. Myli vaikus, mielai dūksta drauge su jais. Itin stabili nervų sistema, šis šuo yra atsparus stresui.

Ilgaamžiškumas:    10-13 metų.

Ūgis ir svoris
Idealus ūgis ties ketera: patinų – 56-57 cm (svoris 29-36 kg), kalių – 54-56 cm (svoris 25-31,5 kg).

Katinas, kuris vaikšto (ne) vienas.

Dabar parašysiu apie katinų gyvenimą. Jie man yra labai keisti ir nesuprantami gyvūnai. Juos labai sunku perprasti, na panašiai kaip ir moteris.:))

Jau turbūt supratote, kad pirmiausiai sulauksite informacijos apie istoriją.

Grakščios ir paslaptingos katės kankina ne tik tuos, kurie su jomis dalijasi sofa, bet ir mokslininkus, bandančius išsiaiškinti jų kilmę ir evoliuciją. Iš ko išsivystė dabartinė katinių šeima? Kodėl ir kada jos paliko savo namus ir persikėlė į kitus žemynus? Kiek iš tikrųjų yra rūšių ir kurios iš jų artimai susijusios?

Dažniausiai specialistai sutinka, kad katinių (Felidae) šeimą sudaro 37 rūšys, tačiau kartu siūlo daugybę klasifikacijos schemų, jungiančių kačių rūšis į 2 ar net 23 gentis. Kas gi galėtų pasiginčyti? Juk vienos rūšies gyvūnai labai panašūs į kitos rūšies. Juolab jos visos ir atrodo kaip didelės, vidutinio didumo ir mažos katės. Atskirti liūto kaukolę nuo tigro gali būti sudėtinga netgi specialistui, be to, ir pastarųjų dešimtmečių genetinių tyrimų duomenys nepadėjo tiksliau klasifikuoti.

Katė, naminė katė (lot. Felis silvestris catus) – katinių šeimos plėšrusis žinduolis, laukinės katės porūšis. Dabartinės katės greičiausiai kilusios iš Senovės Egipte apie 3500 m. pr. m. e. prijaukintų laukinių kačių, nors tikslus prijaukinimo laikas nėra nustatytas.

Katė yra mėsėdis plėšrūnas, galintis medžioti daugiau nei 1000 rūšių gyvūnų, sugebantis išmokti (pats arba dresuojamas) klausyti paprastų komandų ir naudotis paprastais mechanizmais. Katės gali bendrauti daugiau nei 100 kūno kalbos pozų ar garsų (tokių kaip miaukimas, murkimas ir kiti).

Senovės Egipte laikytos šventomis, – jų deivė – Basta, – naminės katės žinomos Senovės Graikijoje ir Romoje. Lietuvoje randamos tik nuo 1390 metų (Kernavėje). Naminės katės sulaukėja, sėkmingai išgyvendamos laisvėje, besidaugindamos ir kartais sudarydamos ištisas sulaukėjusių kačių kolonijas.

Katės laikomos ne tik kaip naminiai gyvūnai, atliekantys graužikų naikinimo funkciją, bet ir kaip augintiniai namuose. Yra daugybė kačių veislių, kurios skiriasi dydžiu, spalva, kailiu, kai kurios veislės yra beveik be kailio arba be uodegos.

Papasakosiu plačiau apie bambino kačių veislę. 

Bambino- pati keisčiausia veislė pasaulyje, savo genofonde apvienyjusi egzotišką pliko sfinkso žavesį ir jaudinantį trumpakojo bambino betarpiškumą.

Bambino – planinis Kanados sfinkso (pakankamai stambios katės, kurių išskirtinis bruožas iš pažiūros visiškas plikumas) ir Mančkino (nedidelės katės itin trumpomis kojyėmis – katė-taksas). Pageidaujamas tokio kryžminimo rezultatas yra beplaukė trumpakojė , tvirto raumeningo kūno sudėjimo katė, pasižyminti švelnumu ir tuo pat metu labai dideliu judrumu.

Bambino- iš sfinkso paveldėjo aukšta intelektą ir komunikabilumą. Iš mančkinų neįtikėtiną apsukrumą (mažas dydis nevaržo jų judesių) ir žaismingumą. Jie labai geranoriški ir draugiški, visiškai neturintys
agresijos, kaip šunys ištikimi savo šeiminkui. Amerikoje atsitiktiniai sfikso ir mančkino hibridai kartas nuo
karto atsirasdavo veislynuose, kurių veisimo programose dalyvavo abieju veislių atstovai. Bet tik tuomet kai toks hibridas pateko pas Stephanie ir Pat Osborne (HolyMoly Cattery), prasidėjo planinis darbas kuriant naują Bambino veislę. Stephanie ir Pat Osborne laikomi Bambino veislės pradininkai Amerikoje. Jie atliko didelį darbą tyrinėjant jų sveikatą ir gyvybingumą šių nuostabių trumpakojų beplaukių kačių. Stephanie pastangų dėka Bambino veislė užregistruota Rare and Exotic Feline Registry (REFR) ir pripažinta kaip nauja eksperimentinė veislė The International Cat Assotiation (TICA) 2006 metais.Rusijoje Bambino pradininkais laikomi Mairija Černova (BabyMoon Cattery) kuruojant Elenai Černovai (WCA Nica Center prezidentė,
kuratorė Sphynx Center Grand Oray). Priešingai nei amerikos veisėjai, kurie naudoja atsitiktinius Sfinkso ir Mančkino kryžminimo rezultatus, Sphynx Center Grand Oray nuo pat pradžių iškėlė sau tikslą – gauti katę, atirinkančia tam tikrus reikalavimus, tokią kaip kad mes šiandien matome Bambino.

Unikali išvaizda derinyje su švelniu ir itin meiliu charakteriu daro Bambino norimu „vaiku“ kiekvienuose namuose.

Bambino standartas.

Galva: Vidutinio dydžio, truputi užapvalintais galais, truputi ilgesnė nei platesnė, su trumpais, tvirtu, išraiškingu ir apvalainu snukučiu bei išsikišusiais skruostikauliais. Profilis su perėjimu nuo švelnaus iki vidutionio.Smakras stiprus, masyvus, vienoje linijoje su nosies galiuku ir taip uzbaigiantis snukio kvadratą. Kaklas vidutinio ilgumo, raumeningas.

Ausys: Efektingos, nuo didelių iki labai didelių, plačios prie pagrindo, auktštai stovinčios šiek tiek pasvirusios į priekį. Leidžiamas nedidelis plaukuotumas išorinėje ir lengvas pūkelis vidinėje ausies kriauklės dalyje ties krašteliu.

Akys:  Didelės, migdolo formos, išsidesčiusios nedideliu kampu. Atstumas tarp akių yra truputi platesnis nei akies plotis. Akių spalva turi derėti su odos spalva.

Kūnas:  Vidutinio dydžio, raumeningas, tvirtas, ovalios formos, šiek tiek ištemptas su apvalainu pilvuku. Krutinkaulis platus, masyvus.

Kojos:  Galūnės labai trumpos, bet tuo pat metu tvirto sportiško stoto. Dėl plataus krūtinkaulio priekinės kojos turi būti nutolusios viena nuo kitos, galinės kojos šiek tiek ilgesnės už priekines. Padai yra ovalūs ir su ilgais pirštais (beždžionių pirštais).

Uodega:  Uodega ilga, lanksti, siaurejanti į galą, plika Plaukų kuokštas uodegos gale yra toleruojamas (liūto uodega).

Kailis:  Iš pažiūros plika, tačiau oda turi nedideli nepastebimą pūką, ji panaši i vaiko odą, švelni ir karšta prilietus. Raukšlės ant kaktos, kaklo ir galūnių. Ypatingai daug jų ant galūnių. Snukis ir galūnes gali būti kiek labiau padengtos pūku ar trumpu plaukeliu.

Spalvos: Pripažįstamos visos spalvos. Akų spalva turiderėti prie kūno.

Trūkumai: Per daug lengvas ar silpnas kūno sudėjimaslaikomas dideliu trūkumu.